„Dialogas tampa pokyčio varikliu tada, kai peržengia tarpusavio supratimo ribas ir veda link realių sprendimų“, – sako ENTRUST konferencijos moderatorė Goda Raibytė-Aleksa.
Anot Godos Raibytės-Aleksos, prasmingas dialogas nėra vien keitimasis idėjomis – jis turi skatinti veiksmą. Jos teigimu, šiandienos iššūkiams spręsti nepakanka vien mokslo, verslo ar politikos pastangų – reikalingas skirtingų sričių bendradarbiavimas. Norint suprasti sudėtingas problemas ir rasti praktiškai veikiančius sprendimus, būtina sujungti mokslinę kompetenciją, verslo patirtį, politikos formuotojų požiūrį ir visuomenės įžvalgas.
Goda Raibytė-Aleksa – mokslo žurnalistė, komunikatorė ir edukatorė, populiarinanti mokslą Lietuvoje. Ji yra laisvai samdoma žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, renginių pranešėja bei knygų autorė.
Artėjant ENTRUST konferencijai, G. Raibytė-Aleksa pasidalino savo mintimis apie mokslo komunikacijos vaidmenį kuriant pasitikėjimą, dialogo tarp mokslo ir visuomenės svarbą bei tai, kaip skirtingų sričių bendradarbiavimas gali padėti žinias paversti prasmingais pokyčiais.
– Gyvename informacijos pertekliaus laikais, kai dirbtinis intelektas atsakymus gali sugeneruoti per kelias sekundes. Kaip, jūsų nuomone, galime išlaikyti pasitikėjimą patikimomis žiniomis ir užtikrinti, kad moksliniai įrodymai bei ekspertų žinios nepradingtų augančiame informaciniame triukšme?
– Labai sudėtingas klausimas. Manau, kad visi esame žmonės, bandantys suprasti gyvenimą. Tačiau mums nebuvo duoti įrankiai, kurie leistų lengvai atskirti, kas yra tikra. Todėl atsakymas slypi kritiniame mąstyme, informaciniame raštingume, mokslo komunikacijoje ir kituose dalykuose.
Mokslo institucijos turi būti aktyvios ir negali tiesiog tikėtis, kad visuomenė savaime pradės jomis šimtu procentų pasitikėti. Idealiame pasaulyje galbūt taip ir būtų, tačiau realybėje, deja, taip nėra.
Grįžtant prie mokslo komunikacijos – tai vienas galingiausių įrankių, kuriuos turime.
Privalome laikytis strateginio, sistemingo požiūrio, o ne tiesiog išbandyti kažką ir žiūrėti, ar suveiks. Institucijos turi prisiimti atsakomybę ir mokyti mokslininkus komunikuoti, nes tai yra įgūdis, kurio galima išmokti, kaip ir bet kurio kito.
Taip pat manau, kad vis dar dažnai žvelgiame į visuomenę kaip į vientisą grupę. Tačiau taip nėra – žmonės yra labai skirtingi, jų pasaulėžiūra, žinių lygis, patirtys ir aplinkybės skiriasi. Jei bandysime kalbėti su visais taip, tarsi jie būtų vienodi, mums nepavyks. Todėl, kaip teisingai yra sakęs Carlas Saganas, kritiką turime derinti su geranoriškumu.
– Kaip mokslo žurnalistė, kokį šiandien matote didžiausią iššūkį mokslo komunikacijoje: sudėtingų temų paaiškinimą, auditorijos dėmesio pritraukimą ir išlaikymą ar visuomenės pasitikėjimo kūrimą?
– Tikriausiai didžiausias iššūkis yra strateginio mąstymo trūkumas, taip pat sprendimų ir veiksmų, paremtų įrodymais, stoka. Patikėkite, tie, kurie skleidžia dezinformaciją ir netikras naujienas, turi visus atsakymus ir naudoja priemones joms sustiprinti. Tai – tarsi steroidų pagalba kuriamos netikros naujienos. Todėl vien kartoti tą pačią žinutę garsiau nepakanka. Mokslininkai ir komunikacijos specialistai turi suprasti, kodėl žmonės tam priešinasi, ko jie bijo netekti ir kuo yra pasirengę pasitikėti.
– Ar yra temų, kurias mokslininkai nuosekliai komunikuoja, tačiau visuomenei vis dar sunku jas išgirsti ir priimti? Kodėl taip nutinka?
– Tokių temų pavyzdžiais galėtų būti žmogaus sukelta klimato kaita, vakcinos – tai tik keli atvejai. Vis dėlto, nemėgstu visos atsakomybės perkelti visuomenei. Manau, kad jai sunku visapusiškai įsitraukti todėl, kad nepasitikėjimui ir abejonėms kurti skiriamos didžiulės pastangos. Ir tai vyksta jau dešimtmečius.
– Esate sakiusi, kad svarbiausi proveržiai gimsta ne vien laboratorijose ar posėdžių salėse, o ten, kur susitinka skirtingų kompetencijų atstovai. Kas, jūsų nuomone, padeda dialogą paversti prasmingu ir veiksmingu, o ne tik dar vienu nuomonių apsikeitimu? Kada pokalbis tampa pokyčio katalizatoriumi?
– Ne visi pokalbiai ir idėjos privalo virsti veiksmais. Pokalbis tampa pokyčio katalizatoriumi tada, kai jis sukuria daugiau nei tarpusavio supratimą. Kažkas turi prisiimti atsakomybę už kitą žingsnį. Reikia sprendimų, išteklių, terminų ir būdo įvertinti, ar iš tiesų kas nors pagerėjo.
Taip pat, mano nuomone, labai svarbi yra aplinka. Jei jus supa aktyvūs profesionalai, jei yra pakankamai finansavimo rizikingiems tyrimams, jei gyvenate demokratinėje šalyje, kurioje užtikrinama akademinė laisvė, viskas tampa daug lengviau. Taip pat reikia šiek tiek atsitiktinumo. Daugybė nuostabių atradimų įvyko dėl paprasčiausio atsitiktinumo.
– ENTRUST konferencija suburs tyrėjus, verslo lyderius, inovatorius ir kitus suinteresuotus asmenis. Kodėl dialogas tarp skirtingų disciplinų ir sektorių šiandien yra svarbesnis nei bet kada anksčiau? Kokią unikalią vertę jis gali sukurti?
– Manau, kad problemos, su kuriomis susiduriame, netelpa į atskirų akademinių disciplinų ar profesinių sektorių ribas. Dirbtinis intelektas yra teisinis, socialinis, ekonominis, etinis ir politinis klausimas. Tas pats galioja klimato kaitai, sveikatos apsaugai, biotechnologijoms ir energetikai.
Tyrėjai gali paaiškinti, kas yra moksliškai įmanoma. Verslas supranta, kaip idėjas galima įgyvendinti ir išplėsti. Politikos formuotojai išmano teisinį reguliavimą ir viešąją atsakomybę. Pilietinės visuomenės organizacijos ir bendruomenės gali atskleisti pasekmes, kurios kitaip liks nematomos laboratorijoje, įmonėje ar ministerijoje.
Sukurta technologija gali būti moksliškai įspūdinga, bet socialiai žalinga. Politika gali būti etiškai pagrįsta, bet neįgyvendinama praktikoje. Verslo modelis gali būti efektyvus, bet dar labiau pagilinti esamą nelygybę. Dialogas tarp skirtingų sektorių padeda šias įtampas pastebėti dar prieš joms tampant nesėkmėmis.
