2025 m. birželio 25–26 d. LEI Medžiagų tyrimų ir bandymų laboratorijos mokslininkai dr. Inna Pitak, dr. Arūnas Baltušnikas ir dr. Rita Kriūkienė dalyvavo 8-ojoje tarptautinėje konferencijoje „Materials Science & Nanotechnology“ (Medžiagų mokslas ir nanotechnologijos), vykusioje Prahoje, Čekijoje. Įgyvendindami projektą Nr. 10-038-T-183, stendinių pranešimų sesijoje jie pristatė tyrimą „Wormwood as a sustainable resource for catalyst development“ (liet. Pelynas kaip tvarus išteklius katalizatorių kūrimui).
Konferencijoje buvo pristatyta 19 stendinių pranešimų. Pasak dr. I. Pitak, tai buvo viena įdomiausių ir naudingiausių konferencijos dalių, kadangi daug laiko skirta diskusijoms bei galimybei užduoti klausimus kolegoms iš kitų institucijų. Didelį jos susidomėjimą patraukė ispanų mokslininkų pristatytas tyrimas „Study of a Novel Aluminosilicate Catalyst in a 3D-printed Mould for Biodiesel Production“ (liet. Naujo aliuminosilikatinio katalizatoriaus, pagaminto 3D spausdintame inde, tyrimas biodujų gamybai), kuriame nagrinėjama katalizatorių gamyba naudojant 3D spausdinimo technologijas. Tai – kryptis, kurią tyrinėja ir LEI Medžiagų tyrimų ir bandymų laboratorija.
Pranešimų sesijos, skirtos katalizatorių temai, vadovai Wen Zhong ir Farzan Gity LEI atstovų teiravosi apie idėją kurti naujus biokatalizatorių gamybos metodus, o mokslininkai iš Turkijos ir Pietų Korėjos domėjosi gautų katalizatorių savybėmis, tokiomis kaip paviršiaus plotas, porų tipas ir dydis, elementinė sudėtis.
Medžiagų tyrimų ir bandymų laboratorijos mokslininkai buvo pakviesti dalyvauti ir 9-ojoje tarptautinėje konferencijoje „Materials Science & Nanotechnology“, kuri vyks 2026 m. birželio 22–23 d. Barselonoje, Ispanijoje.
Dr. I. Pitak birželio 17–18 d. taip pat dalyvavo projekto ROOTS (16-111.25.25) partnerių susitikime.
Liepos 1 d. Lietuvos energetikos institute apmokamą vasaros praktiką pradėjo 10 praktikantų. Bakalauro ir magistro studentai iš KTU ir VU gilins savo žinias energetikos ir termoinžinerijos bei biofizikos kryptyse.
Pirmąją dieną praktikantai buvo pakviesti į pažintinę ekskursiją po Institutą, kurios metu aplankė šešis LEI mokslo padalinius: Vandenilio energetikos technologijų centrą, Degimo procesų, Medžiagų tyrimų ir bandymų, Plazminių technologijų, Šiluminių įrenginių tyrimo ir bandymų bei Branduolinės inžinerijos problemų laboratorijas. Čia jiems buvo pristatyta instituto infrastruktūra, įvairialypė ir tarpdisciplininė šių padalinių veikla bei pasiekimai.
Studentų vasaros mokslinę praktiką finansuoja Lietuvos mokslo taryba (LMT), skatindama jaunus žmones siekti mokslininko karjeros, įsitraukti į aktyvią mokslinę veiklą, tobulinti mokslinę kvalifikaciją. LMT studentui suteikia 2 000 Eur stipendiją dviejų mėnesių trukmės vasaros praktikai.
Džiaugiamės, kad gabūs ir motyvuoti studentai savo vasaros praktikai pasirinko būtent LEI. Linkime jiems sėkmės ir įkvėpimo tolimesniame profesiniame kelyje, tikėdamiesi, kad Institute įgytos žinios ir patirtys taps tvirtu pagrindu jų ateities moksliniams pasiekimams.
Birželio 16–18 d. vyko „LIFE SIP Vanduo“ projekto mokymai, skirti upių hidromorfologijos ir sedimentų srautų stebėsenos bei atkūrimo žinioms gilinti.
Mokymuose „Geriausios praktikos, modeliai ir priemonės, skirtos upių sedimentų srautui stebėti ir atkurti“ (angl. Defining best practices, models and tools to monitor and restore river sediment flux) dalyvavo Lietuvos energetikos instituto Hidrologijos laboratorijos mokslininkai – vyresnieji mokslo darbuotojai V. Akstinas, D. Jakimavičius, D. Meilutytė-Lukauskienė, D. Šarauskienė, jaunesnioji mokslo darbuotoja K. Gurjazkaitė bei vyriausioji mokslo darbuotoja J. Kriaučiūnienė.
Trijų dienų programoje buvo nagrinėjama, kaip upių hidromorfologija susijusi su sedimentų judėjimu, kokie yra efektyvūs stebėsenos ir modeliavimo metodai, bei kaip galima atkurti natūralius sedimentų srautus. Sedimentų judėjimas – svarbus elementas palaikant upių ekosistemų sveikatą, biologinę įvairovę ir siekiant tvaraus vandens telkinių valdymo pagal ES aplinkosaugos strategijas.
Vertingomis žiniomis dalijosi svečiai iš Ispanijos ir Italijos – prof. dr. Paolo Vezza ir dr. Maria Gonzalez Sánchis (Valensijos politechnikos universitetas) bei dr. Luca Salerno (Turino politechnikos universitetas). Jie pristatė hidromorfologijos vertinimo kriterijus, kokybės indikatorius ir pažangius modeliavimo įrankius, skirtus sedimentų dinamikai analizuoti laike ir erdvėje.
Mokymų dalyviai taip pat lankėsi tyrimų vietose – Luknos upėje ir Jundeliškių tvenkinyje. Ten vyko diskusijos apie praktinius hidromorfologijos atkūrimo sprendimus tiesintose upėse ir sedimentų valdymą dirbtiniuose tvenkiniuose. Užsienio ekspertai pasidalijo ne tik metodikomis, bet ir realių projektų patirtimi, įžvalgomis ir rekomendacijomis.
Projektas kofinansuojamas iš Europos Sąjungos Aplinkos ir klimato politikos programos LIFE lėšų (dotacijos sutartis Nr. 101104645 – LIFE22-IPE-LT-LIFE SIP Vanduo).
Pateiktos išvados atspindi autorių požiūrį ir nebūtinai sutampa su Europos Sąjungos ar CINEA nuomone. ES ir finansuojanti institucija neatsako už pateiktą informaciją.
Šiame vaizdo įraše Lietuvos energetikos instituto Branduolinių įrenginių saugos laboratorijos mokslininkas dr. Marijus Šeporaitis pristato skaitmenizavimo paslaugų sėkmės istoriją – LEI ir „Astra“ AB bendradarbiavimą, kurio metu instituto mokslininkai perdavė ekspertines žinias ir sukūrė specializuotus skaitmeninius įrankius.
Vaizdo įrašas yra EDIH4IAE.LT konsorciumo vaizdo įrašų serijos dalis, pristatanti Lietuvos energetikos instituto veiklą.
Sveiki, vandenilio technologijų entuziastai,
2025 m. birželio mėnesio naujienlaiškyje pristatome reikšmingas iniciatyvas, stiprinančias vandenilio ekosistemą Lietuvoje ir Europoje. Lietuvoje darbą pradėjo nauja darbo grupė, kurios tikslas – sukurtižaliojo vandenilio teisinę aplinką, padėsiančią įgyvendinti Šiaurės ir Baltijos šalių vandenilio koridorių.Europos Komisija pristato Vandenilio mechanizmą – skaitmeninę platformą, kuri padės suburti gamintojus,vartotojus ir infrastruktūros vystytojus. Lenkija paskelbė 633 mln. eurų paramą šešiems vandenilioprojektams, o Jungtinė Karalystė ir Vokietija planuoja nutiesti jūrinį vandenilio vamzdyną. Prancūzijanustato ambicingus tikslus žaliojo vandenilio naudojimui transporte. Taip pat pristatome „BalticSeaH2“projekto birželio mėnesio naujienlaiškį. Naujienlaiškio pabaigoje – kvietimas prisijungti prie išvykos įVokietiją ir svarbiausi artėjantys renginiai. Gero skaitymo!
Naujienlaiškiui atsisiųsti spauskite nuorodą žemiau:
Visus Vandenilio energetikos asociacijos naujienlaiškius galite rasti adresu:
https://www.h2lt.eu/lt/dokumentai/
Šių metų birželio 30 d. mirė Matas Tamonis.
Matas Tamonis (g.1938 m. birželio 15 d. Šukionyse, dab. Biržų raj.) – energetikas, Lietuvos energetikos instituto Regionų energetikos plėtros laboratorijos vedėjas, habilituotas technikos mokslų daktaras, profesorius, tarptautinės energetikos inžinierių asociacijos narys.
Baigęs Biržų vidurinę mokyklą, Kauno politechnikos instituto Mechanikos fakultete studijavo pramonės šiluminę energetiką ir nuo 1958 m. dirbo Petrašiūnų elektrinės katilų cecho pamainos viršininku. Studijas baigė su pagyrimu. 1959 m. Lietuvos mokslų akademijos Energetikos ir elektrotechnikos instituto (dabar Lietuvos energetikos institutas) Dujofikacijos laboratorijos bendradarbis. Turėdamas energetiko šilumininko praktinio darbo patirtį, žengė pirmuosius mokslinio darbo žingsnius, pradėjo tirti degimo procesus ir įrengimus. Sėkmingai pritaikė naujausius skaitmeninio modeliavimo metodus, kūrė skaičiavimo programas tuometinėms elektroninėms skaičiavimo mašinoms, analizavo sudėtingus šilumos mainų procesus, vykdė ir eksperimentinius šių procesų tyrimus. Dirbdamas fizikinių – cheminių šilumos mainų laboratorijoje kūrė naują eksperimentinę bazę šilumos mainų tyrimams, esant aukštoms temperatūroms. Tyrė kuro gazifikacijos procesus, degimo produktų šilumos mainus.
Žinias gilino neakivaizdinėje aspirantūroje Maskvos chemijos mašinų statybos institute, 1970 m. apgynė technikos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją, kurioje analizavo šilumos mainus, vykstant cheminėms reakcijoms. Tapo vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Akademiko A. Žukausko iniciatyva 1971 m. organizavo radiacinių ir sudėtingų šilumos mainų tyrimus. Tyrimų rezultatai apibendrinti monografijoje „Radiaciniai ir sudėtingi šilumos mainai kanaluose”, išleistoje 1981 m. (gerai vertinama monografija anglų kalba 1986 m. išleista JAV). Išrinktas įsteigto Radiacinių šilumos mainų sektoriaus vadovu.
1984 m. Maskvoje apgynė technikos mokslų daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertaciją „Radiaciniai ir sudėtingi šilumos mainai“. Taip pačiais metais už aukštos temperatūros šiluminės fizikos darbų ciklą jam kartu su kitais Fizikinių – techninių energetikos problemų instituto mokslininkais paskirta Lietuvos TSR mokslo ir technikos valstybine premija.
1986 m. Radiacinių šilumos mainų sektoriaus bazėje įsteigtos energotechnologinių procesų laboratorijos vedėjas. 1987-1989 m. instituto direktoriaus pavaduotojas moksliniam darbui, koordinavo aukštų temperatūrų šiluminės fizikos ir medžiagotyros tyrimus. 1990 m. profesorius. Tyrė aukštos temperatūros elektrolizę, vandenilio technologiją ir jo naudojimą energetikos srityje, analizavo kuro elementų, aplinkosaugos, atliekų tvarkymo problemas.
Nuo 2005 m. – vyriausiasis mokslo darbuotojas, Lietuvos energetikos instituto Regionų energetikos plėtros laboratorijos vedėjas. Rengė galutinį Lietuvos energetikos strategijos variantą. Jo vadovaujamoje laboratorijoje, remiantis makroekonominiais rodikliais, sprendžiamos šilumos ūkio restruktūrizavimo problemos, analizuojami sudėtingi energijos kainodaros klausimai. Tyrimai atliekami taikant naujausius matematinius analizės ir modeliavimo metodus. Sprendžiamos savivaldybių energetikos ūkio metodologijos sukūrimo, atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimo problemos.
Daugelio mokslinių tarybų, komitetų, redaktorių kolegijų narys. Pažymėtinos buvusios sąjunginės tarybos „Radiaciniai šilumos mainai”, „Šilumos mainai technologiniuose procesuose”, „Šiluminė fizika ir šiluminė energetika”. Bendradarbiauja ir atlieka tyrimus drauge su Vakarų šalių ekspertais ir mokslininkais. Vienas ir su bendradarbiais paskelbė per 160 mokslinių straipsnių, įvairiose konferencijose ir simpoziumuose perskaitė apie 80 pranešimų. Yra 3 knygų ir 6 išradimų autorius. Jam vadovaujant apginta 10 daktaro disertacijų.
2007 m. kartu su Lietuvos Savivaldybių asociacija pasiūlė „Šilumos kainų grėsmingo augimo sušvelninimo nacionalinę programą“. Toliau tyrinėjo ir parengė šalies ūkio pošakių ekonominės veiklos efektyvumo retrospektyvos vertinimo metodiką ribotos informacijos sąlygomis. 2007 m. išėjo į pensiją.
Užuojauta žmonai Nijolei, sūnui Sauliui, dviem dukroms Linai ir Girmantei bei septyniems anūkams.
—
Atsisveikinimas su velioniu įvyks trečiadienį, liepos 2 d. Rekviem laidojimo namuose, Jonavos g. 41A, nuo 10 val iki 11 val. Laidotuvės vyks liepos 3 d. ketvirtadienį, 11 val. Šukionių kaime, Biržų raj.
2023 m. buvo itin svarbūs atsinaujinančios energetikos sektoriui. Pasaulis pirmą kartą perkopė 30 proc. kartelę ir beveik trečdalį visos sugeneruojamos elektros energijos gamino iš atsinaujinančių šaltinių. Tuo tarpu Europa šioje srityje šiek tiek atsiliko ir tais pačiais metais pasiekė tik 24,5 proc. Ekspertai sako, kad energijos gavyba iš atsinaujinančių šaltinių – vienintelis logiškas žingsnis, kurį būtina žengti, siekiant stabdyti išteklių pervartojimą ir tramdyti klimato kaitą, nepaisant to, socialiniuose tinkluose apstu žinučių, aršiai kritikuojančių saulės ir vėjo jėgaines ar net visą sektorių.
LEI Išmaniųjų tinklų ir atsinaujinančios energetikos laboratorijos vyresnysis mokslo darbuotojas Virginijus Radziukynas turi paprastą paaiškinimą. Jo manymu, inovatoriai – žmonės, iš prigimties linkę į technologijas, naujoves ir progresą, sudaro tik apie 10 proc. visos žmonių populiacijos. Visi kiti žvelgia į naujoves neutraliai arba skeptiškai, todėl kritiški balsai atsinaujinančios energetikos sektoriaus adresu nestebina.
Kviečiame žiūrėti „Delfi“ laidą „Imunitetas“ ir išgirsti V. Radziukyno įžvalgas:
Birželio 23–24 d. Lietuvos energetikos instituto direktorius dr. Saulius Gudžius dalyvavo Varšuvoje vykusioje konferencijoje „Europos energetinės ateities kūrimas: tvarios energetikos transformacijos valdymas užtikrinant saugą ir prieinamumą“ (Powering Europe’s Future: Navigating a Sustainable Energy Transition with Security and Affordability). Renginyje jis skaitė pranešimą tema „Ką pamirštame, galvodami apie energetikos ateitį?“
Dr. S. Gudžius dalyvavo panelinėje diskusijoje „Energetikos transformacijos galimybės Baltijos jūros regione“. Savo pranešime jis atkreipė dėmesį, kad energetikos transformacija nėra vien technologijos ar tikslai. Tai – visa sistema, kuriai reikia tvirtų pamatų. Kad ir kokius įstatymus priimtume, ilgalaikę energetikos sėkmę lems subalansuotas tiekimo ir paklausos augimas, atspari infrastruktūra ir nuoseklus, sisteminis mąstymas.
Dr. S. Gudžius pabrėžė, kad Lietuvos tikslas iki 2030 m. yra elektros savarankiškumas iš atsinaujinančių šaltinių. Tam būtina subalansuoti tiekimą ir paklausą, vystyti sezonines saugyklas ir vandenilio infrastruktūrą bei užtikrinti sistemos lankstumą.
Konferencijoje, kurią organizavo MIT Energetikos ir aplinkosaugos politikos tyrimų centras (CEEPR), Kembridžo universiteto Energetikos politikos tyrimų grupė ir bendrovė „ORLEN“, susirinko akademinės bendruomenės ir pramonės atstovai, politikos formuotojai. Aptarti veiksniai, kurie ateityje formuos Europos energetikos ir aplinkosaugos politikos darbotvarkę, diskutuota apie naujausius tyrimus Europos energetikos srityje. Kiekvienoje sesijoje buvo pristatomi naujausi tyrimų rezultatai, po kurių vyko atviros diskusijos.
„Klimato kaita yra vienas iš pagrindinių aspektų, atsispindinčių daugelyje mūsų laboratorijos mokslinių tyrimų ir projektų. Jos poveikio vertinimas – kasdienė mūsų veikla, padedanti spręsti, kiek vandens turėsime ateityje, kur gresia potvyniai ar sausros ir kaip tai paveiks žmones bei mus supančią aplinką“, – sako LEI Hidrologijos laboratorijos vadovas dr. Vytautas Akstinas. Šis mokslo padalinys tiria Lietuvos upes, ežerus, Kuršių marias ir Baltijos jūrą, vertindamas vandens telkinių būklės pokyčius bei ekstremalių gamtos reiškinių ir žmonių ūkinės veiklos poveikį jiems.
Globaliems iššūkiams – lokalūs sprendimai
LEI Hidrologijos laboratorija tiria vandens išteklius ir procesus, siekdama padėti juos tvariai valdyti bei prisitaikyti prie klimato kaitos iššūkių. Viena iš pagrindinių laboratorijos tyrimų krypčių yra atsinaujinančių energijos išteklių tyrimai klimato kaitos sąlygomis. Tirti hidroelektrinių ir natūralios upių tėkmės energijos ištekliai bei atlikti jūrų bangų energijos potencialo tyrimai Baltijos jūros priekrantėje.
Mokslininkai vertina, kaip keičiantis klimato sąlygoms – oro temperatūrai, kritulių kiekiui, vėjui – keisis vandens ištekliai ir kaip šie pokyčiai galėtų paveikti juos ateityje. Tai atlikdami, tyrėjai remiasi Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) parengtais klimato scenarijais, kurie atnaujinami arba patikslinami kas 5–6 metus, atsižvelgiant į ekonominės bei socialinės aplinkos globalias vystymosi tendencijas.
„Viena iš stipriausių laboratorijos kompetencijų, vertinant klimato kaitą, yra įvairių tinklelio raiškos didinimo metodų taikymas klimato kaitos studijose. IPCC klimato scenarijų pagrindu paleisti globalaus klimato modeliai pateikia savo išvesties duomenis gana stambia gardele – atskirais atvejais Lietuvai tenka vos penki taškai. Tačiau mums rūpi lokalūs reiškiniai, tad šiuos duomenis adaptuojame vietinėms sąlygoms, atlikdami statistinį tinklelio raiškos didinimą. Tad vietoje vienos stambios gardelės galime turėti 16 ar net 100 smulkesnių, kad būtų tiksliau įvertinti klimato pokyčiai konkrečiose Lietuvos vietose“, – atskleidė dr. V. Akstinas.
Pasak jo, pavyzdžiui, galima analizuoti Žemaičių aukštumų įtaką, kuri sukuria specifines oro sąlygas ir vietines klimato anomalijas.
„Tikriausiai esate pastebėję, kad važiuojant į pajūrį ir artėjant prie aukščiausios autostrados vietos, orai dažnai subjursta, dangus apsiniaukia, kartais pradeda lyti, o sustiprėjęs vėjas netgi ima blaškyti automobilį. Tačiau vos priartėjus prie Klaipėdos, debesys išsisklaido ar net danguje pasirodo saulė. Taip vyksta dėl to, kad Žemaičių aukštumos yra, kad ir nedidelė, bet natūrali kliūtis oro srautams. Orui kylant aukštyn, jis atvėsta, todėl jame esanti drėgmė pradeda kondensuotis ir formuojasi lietaus debesys, – paaiškino pašnekovas. – Tokias teritorijas su savo unikaliu mikroklimatu svarbu įvertinti itin kruopščiai, nes jos daro didelę įtaką vietinėms oro sąlygoms, kritulių pasiskirstymui, vandens telkinių hidrologiniam režimui ir ekosistemų funkcionavimui. Tiksli tokių zonų analizė padeda geriau prognozuoti orus, planuoti žemės naudojimą, tvarkyti vandens išteklius bei spręsti klimato kaitos poveikio problemas konkrečiuose regionuose. Tai leidžia priimti efektyvesnius ir vietos sąlygoms pritaikytus sprendimus.“
Hidrologijos laboratorijos atliekami tyrimai ne tik prisideda prie mokslo bendruomenės žinių apie klimato kaitą, bet ir padeda valstybės institucijoms, pavyzdžiui, LR Aplinkos ministerijai įtraukti klimato kaitos scenarijus į aplinkos politikos planus bei geriau pasirengti būsimiems vandens išteklių valdymo iššūkiams.
Mokslas – pramonės plėtrai
Dar viena Hidrologijos laboratorijos tyrimų kryptis – energetikos ir vandens transporto infrastruktūros plėtros ir jos poveikio aplinkai vertinimas. Laboratorija turi ilgametę patirtį vandens telkinių hidrodinaminių procesų modeliavimo srityje. Pavyzdžiui, hidrodinaminis modeliavimas buvo sėkmingai taikomas Klaipėdos uosto gilinimo darbų poveikio aplinkai įvertinimui. Dr. V. Akstinas atkreipė dėmesį, kad prieš pradedant tokius darbus, itin svarbu įvertinti, kaip gilinimas paveiks krantų stabilumą, vandens tėkmių pobūdį ir nešmenų procesus uosto teritorijoje.
„Šiuo metu Klaipėdos uostas kartu su sąsiauriu vietomis yra išgilinti iki maždaug 16 metrų, o šis gylis nuolat palaikomas. Vykdant didesnio masto darbus, būtina atlikti hidrodinaminį modeliavimą. Pagal realias sąlygas sukalibruotas modelis leidžia imituoti įvairius pokyčius – pavyzdžiui, atlikus tam tikrą skaitmeninį dugno pagilinimą norimoje vietoje, galima stebėti, kaip pasikeičia vandens tėkmių greitis, kryptis bei svarbiausia – krantų erozijos ir nešmenų akumuliacijos procesai, – paaiškino mokslininkas. – Erozija yra krantų ar dugno graužimas, o akumuliacija – nugraužtos medžiagos nusėdimas kitose vietose. Per didelė erozija gali sukelti krantų nuošliaužas, o per didelė akumuliacija – nepageidaujamą seklėjimą. Pavyzdžiui, perteklinis nešmenų kaupimasis gali reikšmingai sumažinti uosto gylį, o uosto laivybai kiekvienas centimetras yra itin svarbus – kuo didesnis gylis, tuo sunkesnį krovinį laivas gali saugiai pervežti.“
Naujausias laboratorijos hidrodinaminio modeliavimo projektas „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto pietinės dalies plėtros poveikio akvatorijos hidrodinaminiams procesams vertinimas“ baigtas 2023 m. Jis analizavo pietinės Klaipėdos uosto dalies plėtros poveikį vandens tėkmėms ties Kiaulės Nugaros sala. Projektinių pasiūlymų metu siekta išlaikyti kuo stabilesnį tėkmių pobūdį ir pusiausvyrą tarp erozijos bei akumuliacijos procesų.
Į pagalbą – dirbtinis intelektas
Nuo 2022 m. laboratorija vysto naują kryptį – nuotolinio stebėjimo metodų ir dirbtinio intelekto (DI) taikymą vandens telkinių tyrimuose. Mokslininkai naudoja dronus, kurie įvairių misijų metu iš aukštai surenka daugybę nuotraukų su upių ruožais ar kitais tiksliniais plotais, o iš jų sudaromi labai tikslus ortofoto žemėlapiai. Tai leidžia detaliai kartografuoti ir suskaitmeninti svarbius objektus, pavyzdžiui, upių vingius, gilių ir seklių vietų ribas, vandens augmenijos plotus, riedulius, įvairias kliūtis ir kitus upių aplinkos komponentus.
„Šių tyrimų ir naujų metodų poreikis atsirado vykdant keletą tarptautinių projektų, kuriuose buvo analizuojama upių hidromorfologija. Tai – upės hidraulinių savybių visuma, nulemta jos morfologijos: nuolydžio, grunto sudėties, natūralių kliūčių ir kitų aplinkos komponentų. Kad suprastume šių procesų dinamiką, anksčiau tekdavo bristi upe, apeiti kiekvieną plotą su skirtingomis hidromorfologinėmis savybėmis, viską sužymėti lazeriniu atstumo matuokliu ar GPS įranga, o grįžus – rankiniu būdu perbraižyti žemėlapius. Dabar užtenka praskristi dronu virš tiriamo upės ruožo, sudaryti detalią ortofotografiją, ir iškart galime pažymėti gilių ar seklių upės vietų padėtį, riedulių išsidėstymą, išvirtusius medžius ar kitus kliuvinius. Tai leidžia greičiau ir tiksliau skaitmeninti mus dominančius objektus“, – džiaugiasi dr. V. Akstinas.
Laboratorija siekia dar labiau automatizuoti šį procesą, todėl nuo 2023 m. kartu su KTU Informatikos fakulteto mokslininkais kuria DI algoritmus, kurie yra apmokomi atpažinti ir skaitmeninti šiuos objektus automatiškai, pagal lauko tyrimų metu surinktus hidromorfologinius duomenis. Ši tyrimų sritis turi labai didelį potencialą ateityje, nes tai turėtų optimizuoti tiek lauko tyrimus, tiek jų metu surinktos informacijos suskaitmeninimą bei žymiai sutrumpinti atliekamo darbo laiką.
Upės tėkmės prognozė
Dar viena svarbi laboratorijos tyrimų kryptis – ekstremalių hidrologinių reiškinių grėsmės ir jų valdymas klimato kaitos sąlygomis. Mokslininkai tiria ne tik paviršinius vandenis, bet ir atmosferos reiškinius, darančius įtaką hidrologiniams ekstremumams – potvyniams ir sausroms. Keičiantis klimatui, ypač svarbu vertinti potvynių rizikas ir sudaryti grėsmių žemėlapius. Tam taikomi hidrologiniai modeliai, kurie, remiantis meteorologiniais duomenimis (krituliais ir oro temperatūra), leidžia prognozuoti upės debitą – vandens kiekį, pratekantį pro tam tikrą upės skerspjūvį per laiko vienetą. Debitas upėse dažniausiai matuojamas kubiniais metrais per sekundę, tačiau mažuose upeliuose gali būti vertinamas ir litrais per sekundę.
„Nemuno baseine vien Lietuvoje turime bent 15 meteorologijos stočių, kurių dėka žinome, koks yra iškritusių kritulių kiekis ir jo erdvinis pasiskirstymas. Papildomai įtraukę upės baseino fizines geografines charakteristikas, vyraujančią grunto sudėtį, žemėnaudos įvairovę bei upių baseinų morfometrinius rodiklius, galime kurti upių hidrologinius modelius. Remdamiesi minėta informacija, sukalibruojame mus dominančios upės skaitmeninį analogą – modelį, kad jis kuo tiksliau atkartotų, kaip keitėsi vandens kiekis upėje per tiriamą laikotarpį, ir vertiname, kaip modelis tiksliai atvaizduoja realias sąlygas. Kai pasiekiame tinkamą tikslumą, galime prognozuoti upės nuotėkį į ateitį, – paaiškino mokslininkas. – Pavyzdžiui, Nemuno baseino modeliavimas yra itin sudėtingas procesas, nes vien Lietuvoje jis turi 10 pabaseinių, kuriuos reikia modeliuoti ir kalibruoti atskirai. Nors toks darbas nuo nulio galėtų užtrukti ir ne vienerius metus, tačiau laboratorijoje turime patyrusių mokslininkų, kurių žinios ir turimas ankstesnis įdirbis leidžia remtis jau sukurtais modeliais ir juos tikslinti pagal naujausius hidrometeorologinius duomenis bei pasikeitusias aplinkos sąlygas.“
Pašnekovas atskleidė, kad hidrologiniai modeliai padeda prognozuoti maksimalius debitus pavasario potvynių ar šiltojo laikotarpio poplūdžių metu. Lietuvos upėse vidutinis metinis debitas svyruoja nuo kelių šimtųjų iki 600 m³/s, tačiau potvynių metu šis rodiklis gali išaugti iki kelių tūkstančių, pavyzdžiui, Nemune. Palyginimui, vidutinis namų ūkis per mėnesį sunaudoja apie 2–5 m³ vandens – tiek kai kuriose upėse nuteka kiekvieną sekundę. Hidrologinis modelis leidžia įvertinti, kiek vandens susidaro upės baseine, o hidrodinaminis modelis padeda suprasti, kaip šis vanduo pasiskirsto erdvėje – kiek ir kokias teritorijas jis gali užlieti. Tokiam modeliavimui panaudojami skaitmeniniai paviršiaus duomenys, gaunami tiek iš valstybinių duomenų bazių, tiek sugeneruojami savarankiškai – naudojant dronus ir fotogrametriją.
Potvynių valdymas
Pasak dr. V. Akstino, visa ši informacija ypač svarbi sudarant potvynių grėsmės ir rizikos žemėlapius, kuriuos, pagal ES Potvynių direktyvą, kiekviena valstybė narė privalo atnaujinti įprastai kas 6 metus. Kartais žemėlapiuose pasitaiko netikslumų – dėl matavimų ir taikytų modelių paklaidų prognozuojami užliejimai ten, kur jų neturi būti, arba neprognozuojami ten, kur potvyniai vis pasikartoja. Todėl probleminėse vietose hidrodinaminiai modeliai ir žemėlapiai yra tikslinami, kad kuo geriau atitiktų realybę.
Pagal šiuos žemėlapius Aplinkos ministerija priima sprendimus dėl statybos leidimų išdavimo užliejamose teritorijose. Žemėlapiai padeda identifikuoti vietas, kurios gali būti užlietos potvynių metu, todėl ten gali būti ribojamas arba draudžiamas statinių statymas. Jei statyba vis tik leidžiama, gyventojai ar verslas turėtų prisiimti riziką, kad valstybė nebūtinai mokės kompensacijas, jei vėliau įvykus ekstremaliam potvyniui bus patirta žala.
„Iki šiol potvynių grėsmės žemėlapiuose Lietuvoje daugiausia buvo vertinami potvyniai, susiję su sniego tirpsmu ir liūtimis. Tačiau dabar Hidrologijos laboratorija vykdo „ICEREG“ projektą, kurio rėmuose tiriama ir papildoma rizika dėl ledo sangrūdų potvynių. Projekto metu modeliuojame situacijas, kai dideli liūčių ir sniego tirpsmo potvyniai susilieja su ledo sangrūdų susidarymu. Siekiame įvertinti, kaip tai paveiks užliejamas teritorijas laike ir erdvėje. Šiuo metu jau turime pirmuosius rezultatus, kurios laboratorijos mokslininkai pristatė tarptautinėje Šiaurės hidrologų konferencijoje Islandijoje, – pasakoja mokslininkas. – Tiesa, Lietuvoje ledo sangrūdų potvyniai nėra tokie dažni ir intensyvūs, kaip Šiaurės šalyse. Paskutinis didelis toks potvynis įvyko 2010 m., kai keliuose šalies regionuose dėl ilgai trukusios žiemos susidarė ledų sangrūdos. Žalos ledo sangrūdos padarė ir 2013 m., o vėliau tęsėsi šiltesnis laikotarpis, kai padažnėjo netgi besniegių žiemų.“
Pasak dr. V. Akstino, šių metų žiema dar kartą parodė klimato kaitos poveikį – sniego trūkumas aiškiai paveikė hidrologinius procesus. Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba balandžio mėnesį pranešė, kad daugelyje vandens matavimo stočių jau stebimi pirmieji sausrų požymiai, nors šis metas turėjo būti potvynio piko slūgimo laikotarpis. Taip nutiko todėl, kad upių baseinuose nebuvo sukaupta pakankamai sniego, kuris paprastai užtikrina pavasario potvynį. Kai visas upės baseinas būna perdžiūvęs, net ir intensyvi liūtis pirmiausia tik sudrėkina aplinką, o tik paskui perteklinis vanduo gali patekti tiesiogiai į upę.
Atskleidė mažųjų hidroelektrinių žalą
Hidrologijos laboratorija taip pat yra atlikusi Lietuvos mažųjų hidroelektrinių (MHE) poveikio aplinkai tyrimus. Dr. V. Akstinas atkreipė dėmesį, kad nors hidroenergetika dažnai pristatoma kaip „žalioji“, aplinkai nekenkianti energijos rūšis, tyrimai atskleidė kitokią realybę.
„Trijų įgyvendintų projektų metu buvo išsamiai vertinamas MHE poveikis aplinkai, atsižvelgiant į esamą teisinį reguliavimą. Mūsų tyrimų duomenimis, dauguma tirtų elektrinių veikia netvariai – pažeidžiamas upės ekologinis vientisumas, stabdoma žuvų migracija, reikšmingai svyruoja vandens lygis žemiau hidroelektrinių. Savo rekomendacijas esame pateikę Aplinkos ministerijai ir laukiame tolesnių žingsnių dėl jų įgyvendinimo, – atskleidė pašnekovas. – Mažosios hidroelektrinės Lietuvoje pagamina vos apie 0,5 % visos reikalingos elektros energijos, tačiau jų daromas neigiamas poveikis aplinkai – kur kas didesnis. Jos pažeidžia daugiau nei 90 upės ruožų, nes žemiau elektrinių dėl užtvankų iš esmės pasikeičia upės tėkmės režimas, žuvų migracijos galimybės ir vandens organizmų buveinių struktūra.“
Pasak mokslininko, net jei yra įrengti žuvitakiai, daugelis jų neefektyvūs. Tyrimai rodo, kad ties kiekviena užtvanka vidutiniškai tik pusė žuvų sugeba ją įveikti, todėl po kelių tokių kliūčių žuvų populiacija aukštupyje sparčiai mažėja. Ypač neigiamai ekosistemoms atsiliepia vandens lygio svyravimai, kurie vyksta dėl hidroelektrinių darbo režimo. Kai kurios jų išleidžia kur kas daugiau vandens, nei natūraliai patektų į upę, o vėliau staiga sumažina srautą – tokie šuoliai naikina žuvų buveines, trikdo mitybos ir migracijos sąlygas.
„Kartu su Gamtos tyrimų centro specialistais vertindami šį poveikį, stebėjome reikšmingą žuvų rūšinės ir kiekybinės sudėties mažėjimą žemiau elektrinių, palyginus su natūraliais upių ruožais, – atkreipė dėmesį jis. – Stambesnės elektrinės, tokios kaip Kauno HE ar Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė, veikia kitaip, bet jų poveikis taip pat svarbus. Mūsų laboratorijos mokslininkai kasmet vertina vandens lygio svyravimo įtaką Kauno marioms, ypač žuvų neršto laikotarpiu. Nustatyta, kad net ir leidžiamas 20 cm vandens lygio pokytis gali reikšmingai paveikti žuvų nerštavietes. Žuvys įprastai neršia seklumose, kur vanduo greičiau įšyla, tačiau dėl elektrinės darbo nukritus vandens lygiui, ikrai gali likti sausumoje ir žūti. Todėl itin svarbu stebėti minėtuosius svyravimus ir juos tinkamai įvertinti, kad būtų pasiektas balansas tarp pagaminamos elektros energijos ir poveikio gamtai.“
Plati veikla
Remiantis paminėtomis tyrimų kryptimis, formuojama didžioji dalis laboratorijos mokslinių veiklų. Lyginant su kitomis institucijomis, kurios dažnai fokusuojasi į vieną konkrečią sritį, LEI Hidrologijos laboratorijos stiprybė yra gebėjimas apimti visumą: nuo fundamentalių tyrimų iki praktinio taikymo.
„Vandenų klausimų mastas – daug platesnis, nei gali atrodyti iš šalies. Prieš pradėdamas dirbti institute, net neįsivaizdavau, kiek šioje srityje yra neišspręstų aspektų. Nuolat bendradarbiaujame su Aplinkos ministerija ir jai pavaldžiomis Aplinkos apsaugos agentūra ir Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba. Jaučiame didelį poreikį iš ES institucijų – atsiranda vis daugiau direktyvinių nurodymų, kuriuos reikia įgyvendinti, tačiau kiekvienam sprendimui yra būtinas mokslinis pagrindimas. Nors kiekviena šalis narė gali spręsti problemas savaip, tačiau sprendimai turi būti pagrįsti moksliniais rezultatais ir adaptuoti vietiniam kontekstui – tai, kas tinka Graikijai ar Maltai, greičiausiai visiškai netiks Lietuvai“, – apibendrino dr. V. Akstinas.
Birželio 10–11 d. Varšuvoje vyko 10-asis Centrinės ir Rytų Europos branduolinės energetikos kongresas. Renginyje dalyvavę Lietuvos energetikos instituto (LEI) mokslininkai pristatė naujausius mokslinius darbus ir dalinosi sukaupta patirtimi.
Dr. Egidijus Urbonavičius išsamiai aptarė atominių elektrinių licencijavimo suderinimą, pabrėždamas vieningos sistemos svarbą. Jis rėmėsi patirtimi, sukaupta įgyvendinant trijų metų trukmės „Europos horizonto“ programos projektą „Ateities branduolinės energetikos technologijų licencijavimo harmonizavimo link (HARMONISE)“, koordinuojamą LEI.
Šiuo metu galiojantys radiacinės saugos reikalavimai buvo sukurti atsižvelgiant į lengvojo vandens reaktorių ypatumus. Tačiau inovatyvūs branduoliniai reaktoriai – tokie kaip mažo tūrio ar IV kartos – reikalauja šių normų peržiūros. Nors šalys sutaria dėl pagrindinių saugos principų, jų taikymas skiriasi, o licencijavimo kliūtys gali sulėtinti naujų reaktorių diegimą dešimtmečiui. Todėl būtina harmonizuoti licencijavimą, aiškiai interpretuoti saugos principus ir siekti tarptautinio suderinamumo, leidžiančiam pažangias technologijas integruoti sparčiau ir saugiau.
Dr. Urbonavičius taip pat dalyvavo panelinėje diskusijoje „Strateginė Centrinės ir Rytų Europos branduolinės energetikos plėtros vizija: kaip įveikti iššūkius AE projektuose“.
Tuo tarpu dr. Artūras Šmaižys pristatė ilgametę LEI patirtį radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro tvarkymo srityje. Pranešime aptarti Ignalinos AE aikštelėje eksploatuojamų ir išmontuojamų branduolinės energetikos objektų saugos vertinimo aspektai. Pristatytas LEI indėlis rengiant šių objektų poveikio aplinkai vertinimo ir saugos pagrindimo dokumentus. Pasidalinta informacija apie panaudoto branduolinio kuro atliekyno įrengimo planus Lietuvoje.
Lietuvos energetikos instituto mokslininkų dalyvavimas kongrese Varšuvoje dar kartą parodė jų svarų indėlį į branduolinės energetikos mokslo ir praktikos pažangą. Pristatytuose pranešimuose buvo akcentuota tiek būtinybė harmonizuoti inovatyvių reaktorių licencijavimo procesus visoje Europoje, tiek LEI sukaupta ekspertinė patirtis radioaktyviųjų atliekų tvarkymo srityje. Tokie tarptautiniai renginiai ne tik skatina žinių ir patirties mainus, bet ir stiprina Lietuvos, kaip patikimos partnerės, pozicijas pasaulinėje branduolinės energetikos bendruomenėje.
